Istorija. Sklypą nuo 1897 m. iki 1926 m. valdė bajoras Marijonas Legeckis, dirbęs buhalteriu Vilniaus komercinio banko Kauno skyriuje. Sodybą jis pirko iš Barboros Matuševičienės. Nuosavybės dokumentuose minima, jog namas statytas 1850 m. Kadangi tokios priemiesčių sodybos paprastai būdavo paveldimos, fundatoriai galėjo būti B. Matuševičienės tėvai arba uošviai. XIX a. bajorai kėlėsi į miestus ir, gavę valdiškas tarnybas, pakeitė socialinį statusą, tačiau išsaugojo paveldėtas tradicijas. Namas pertvarkytas 1927-1929 m., jį įsigijus Antanui Lapinskui, Valstybinės draudimo įstaigos tarnautojui. Pastogėje įrengtos patalpos, stogas uždengtas skarda, pertvarkytos verandos, kai kur įdėti platesni langai, vidus suskirstytas į 8 butus, iš kurių 7 nuomoti. A. Lapinsko turtas nacionalizuotas, tačiau 1945 m. grąžintas. 1948 m. dalis namo parduota.

Architektūra. Ištęsto stačiakampio plano namas dengtas pusvalminiu stogu, sienų konstrukcija rąstinė, su lentelių apkalu. XIX a. būdingo dekoro išlikę galinio fasado ir mansardos paskliautėse. Langų apvadai mena klasicizmo architektūrą. Nuo provincijos dvarelių namas skiriasi keliems butams pritaikytu planavimu.

Kultūrinė vertė. Sodyba tvarkingai prižiūrima, sklypas išsaugojęs istorines ribas, tebėra  XX a. pradžios interjero detalių. Šis archajiškos išvaizdos pastatas yra geriausiai išlikęs nykstančių Kauno medinių dvarelių atstovas.