K. Dineikos g. 12

Istorija. Vila, atgręžta ilguoju rytiniu fasadu į K. Dineikos gatvę, stovi istorinėje Druskininkų miesto dalyje[1]. 1906 m. duomenimis, Vilniaus vaikų stovyklą, kuri talpino 100–120 vaikų, surengė Vilniaus vaikų globos draugija, o vadinamą Peterburgo vaikų, kuri talpino 200 vaikų, – Nacionalinė Rusijos sveikatos apsaugos draugija[2]. 1908 m. duomenimis, XX a. pradžioje dvi vaikų sanatorinės stovyklos yra buvę netoliese: Vilniaus vaikų – dabartinių K. Dineikos ir M.K. Čiurlionio gatvių kampe (ties tuometine Ratnyčios g.) bei Peterburgo vaikų – kitoje dabartinės Čiurlionio gatvės pusėje[3]. Patyrinėjus 1935 m. žemėlapį, nedrąsiai galima būtų spėti, kad gal tai buvusi vila „Kalina“, o priestatas galėjo būti pastatytas vėliau[4].

1953 m. šis pastatas specialiai pertvarkytas ir jame įkurta reumatinė vaikų sanatorija. Tų pačių metų gruodžio mėnesį atvyko ir pirmoji pacientė[5]. Sanatorijoje buvo gydomi vaikai, sergantys įvairiomis reumatizmo formomis, reabilituojami sirgę poliomielitu. Čia vaikai ne tik gydėsi, bet ir mokėsi bei užsiėmė įvairia užklasine veikla[6]. 1956 m. pradžioje sanatorija pavadinta Respublikine Druskininkų vaikų specializuota sanatorija „Saulutė“. 1958 m. sujungus dvi vaikų sanatorijas (antroji – nuo 1952 m. veikusi „Žibutė“), reorganizuotoji įstaiga perkeliama į naujas patalpas - Kurorto g. 5 pastatą[7]. 1956 m. knygelės apie Druskininkus plane pažymėtos dvi vaikų sanatorijos, tai yra ši vaikų reumatinė sanatorija ir toliau toje pačioje gatvėje, arčiau Ratnyčėlės upės, buvusi dar viena vaikų sanatorija[8]. Vėliau pastatas tapo „Vilniaus“ sanatorijos I korpusu[9].

Architektūra. Vila stačiakampio plano, dviejų aukštų, su L formos vieno aukšto priestatu vakarinėje dalyje. Pastato pamatai – juostiniai, cokolinė dalis žema, tinkuota. Įdomus dalies priestato pamatų cokolis – jis lygiais tarpais paįvairintas stačiakampėmis iškišomis. Lauko sienos iki langų apkaltos vertikaliomis, aukščiau – horizontaliomis profiliuotomis lentelėmis. Skirtingas apkalimo dalis akcentuoja karnizai. Pastato kampai pabrėžti vertikaliomis lentomis. Langai ir įstiklintos filinginės durys – mediniai, istoriniai. Daugiašlaitis stogas dengtas dažyta cinkuota skarda, ties praplatintais karnizais – lėkštas. Balkonų ir tūrinių stoglangių stogeliai – dvišlaičiai. Frontonai apkalti eglute sudėtomis lentelėmis. Vilos tūris sudėtinis: dviejų aukštų dalies – kompaktinis, vienaaukščio priestato – pusiau atviras.

Tūriniai tolygūs rytų, vakarų ir pietų fasadai akcentuoti vienodais tarpais išdėstytais, portikus primenančiais, balkonais, įkomponuotais beveik ties visais įėjimais. Dviaukščių balkonų perdangos paremtos profiliuotomis medinėmis kolonomis su paprastų formų laiptuotais kapiteliais. Balkonų tvorelės – medinių tašelių, nesudėtingo linijinio piešinio. Šiaurinės pastato dalies fasadai savo dideliais langais, sugrupuotais po tris pirmame ir antrame aukštuose, primena verandas. Ši dviaukštė pastato dalis pasižymi taisyklingomis geometrinėmis formomis, visumos ir atskirų dalių proporcijomis. Priestato fasadai – plokštuminiai tolygūs, su ritmiškai išdėstytais langais. Fasadus pagyvina kelių spalvų žaismė bei balkonų stulpų ir namo kampų apkalimo darna. Viduje išlikę originalūs laiptai į antrą aukštą.

Kaip ir vila „Rivjera“, šis pastatas yra funkcionalaus plano, paprastų formų, o grožio ir grakštumo jam suteikia dviaukščiai balkonai.

Kultūrinė vertė. 2015 metų duomenimis, šiose patalpose įsikūrę svečių namai, uzbekiškų patiekalų restoranas, dailės salonas ir kt. Namas išlaikęs nemažai autentiškų elementų.

Nijolė Skurevičienė, Žydrė Petrauskaitė