Studentų mokslinių tyrimų konferencija „LOST (IN) HERITAGE“
2015 m. balandžio 10 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), Menų fakulteto (MF), magistrantūros studijų studentai pirmą kartą surengė mokslinių tyrimų konferenciją pavadinimu „Lost (in) heritage“ skirtą architektūrologės prof. dr. Nijolės Lukšionytės, aktyvios Lietuvos paveldo puoselėtojos, atminimui.
Konferencijos pavadinimas - žodžių žaismas, kuris nurodo, jog temos turėjo atspindėti ir pabrėžti mūsų palikimą gaunamą iš praeities. Konferencijoje galėjo dalyvauti visi norintys, tačiau orientuotasi į 3-4 kurso bakalauro studijų studentus bei magistrantus. Kvietime dalyvauti buvo nurodomas laisvas „LOST (in) HERITAGE“ interpretavimas - moksliniais pranešimais siekta pristatyti įvairias paveldo temas ir griežta pristatymo forma – Pecha Kucha formatu (20 skaidrių po 20 sekundžių). Konferencijos tikslas – naudinga patirtis studentams - galimybė pasidalinti savo idėjomis, pabendrauti su kolegomis, užmegzti tolimesnius kontaktus.
Renginio iniciatoriai VDU MF magistrantūros studijų I k. studentai su juos koordinuojančia dėstytoja dr. Ingrida Veliute, kuriai ir gimė „LOT (in) HERITAGE“ konferencijos idėja. I. Veliutės sumanymu, jos dėstomos Kultūros politikos paskaitos studentai turėjo atlikti įvairias veiklas ir suorganizuoti renginį, kuris įvyktų. Tokiu būdu siekta suteikti ne tik teorinės, bet ir praktinės patirties. Studentai savo nuožiūra pasirinko jiems labiau artimas veiklas: po vieną ar gupelėmis sudarinėjo kriterijus norintiems dalyvauti, parengė konferencijos aprašymą, informacinius pranešimus, sukurė logotipą bei visą reikiamą informaciją platino įvairiomis komunikacijos priemonėmis. Konferencijos metu studentai fiksavo renginio akimirkas, su dr. I. Veliutės pagalba patys vedė bei derino renginį. Po mokslinių pranešimų buvo rodomas su renginio tema susijęs trumpametražis Gilles Vuillard filmas „Legenda dėžutėje“. Konferencijoje turėjo pasirodyti ir pats filmo autorius, deja, G. Vuillard turėjo išvykti į Berlyną. Šiuo filmu ir šilta arbata bei saldumynais iš orginalaus bufetėlio, kurį taip pat paruošė studentai su MF dekanės doc. dr. Inos Pukelytės pagalba, renginys buvo užbaigtas.
Konferencijos tvarkaraštis:
Ugnė Ražinskaitė „Pražuvęs Antoniškių dvaras“;
Moksliniame pranešime kalbama apie nebeegzistuojantį Antoniškių dvarą. Jo, kaip kultūrinę reikšmę turinčio objekto atmetimą - tai puikiai iliustruoja vietinių menkinamasis apibūdinimas - „lenkinimo lizdas“, jo vertės neigimą, o galiausiai ir sunaikinimą. Pristatyti dvare gyvenę žmonės, jų biografijos, buvusio pastato istorija, šiandieninė kadaise stovėjusio dvaro aplinka, kurioje liko pavieniai dvare gyvenusių žmonių antkapiai. Kartu su jais sunyko, o galiausiai pražuvo jo bei apylinkių istorijos dalis.
Prezentacija leido pažvelgti į istorijos ir paveldo trapumą.
Justina Kiuršinaitė ,,Naujųjų medijų panaudojimas išorinėje teatrų komunikacijoje“;
Nagrinėta naujųjų medijų ir jų vykdomos masinės komunikacijos įtaka žmogaus gyvenimui. Lyginta sovietmetyje vykdyta išorinė komunikacija su šiandieninėmis strategijomis, kaip vykdoma reklama siekiama formuoti vartotojo požiūrį. Aktyvus naujųjų medijų panaudojimas teatrų išorinėje komunikacijoje bei jos pobūdžio pasikeitimas suvoktas kaip institucijos reakcija į pasikeitusį žiūrovą bei jo poreikius. Akcentuota mintis, jog teatro išorinė komunikacija atlieka ne vien informacijos transliavimo funkciją, tačiau taip pat aktyviai veikia vartotoją, kad jis įsigytų paslaugą, tuo tarpu žiūrovo svarbiausiu uždaviniu tampa išsirinkti jo interesus atitinkančią prekę.
Evaldas Cydzika „Raumos miesto ( Suomija ) medinės architektūros išsaugojimo patirtis. Ko galėtų pasimokyti Kaunas?”;
Akcentuota medinės architektūros svarba Skandinavijos šalimis, iškelta problema - lyginamųjų/tiriamųjų medinės architektūros darbų trūkumas. Autorius teigė, jog medinės architektūros paplitimo priežastys šioje šalyje, tai geografinė/geopolitinė situacija, glaudesnis vietinių bendruomenių ryšys su paveldu, tradicijomis. Pristatyta Raumos miesto istorija, paveldotvarkos eiga. Teigta, jog XX a. pr. – vid. norėta architektūrą moderninti, dėl to mediniai pastatai buvo nugriauti, kaip nefunkcionalūs, bet vėliau juos pradėta atstatinėta, rekonstruoti. Rezultatas- medinės architektūros įtraukimas į UNESCO.
Pranešimo autoriaus nuomone, Suomijos sėkmės raktas – glaudus bendradarbiavimas tarp savivaldos ir bendruomenės. Iškelta idėja, jog tai galėtų tapti pamoka Kaunui – svarbu kurti atsakingą požiūrį į kultūrą ir paveldą bei galiausiai apsispręsti, kas svarbiausia miestui, skatinti bendradarbiavimą tarp institucijų ir gyventojų. Sėkmės raktas – orientavimasis ne į finansus, o į bendruomeniškumą, siekį globoti kultūrą.
Gintarė Čiuladatė ir Rugilė Pukšmytė „Istorinė patirtis: įprasminti, desemiotizuoti, palikti ant tilto”;
Teatro situacija siejama su istorine patirtimi, traumos teorija. Akcentuota mintis, jog nacionalinio teatro idėjos formavimasis, jos kuriamas ir akcentuojamas kultūros unikalumas XX a. tampa nebeaktualus. Pradeda kurtis neformalus, avangardinis teatras, kaip priešprieša nacionalinio teatro idėjai, keliama nacionalinio indentiteto problema. Alternatyvūs kūriniai ir įstaigos formuojasi vangiai, nes nėra konkrečiai suformuluojama, kas yra priešprieša nacionaliniam teatrui.
Pranešime taip pat aptariama autorinė režisūra, jos atsiradimas tarpukaryje bei propaguotas autorinis teatras, kaip priešprieša sovietinio teatro kolektyvizmui, teatro unifikacijos idėjai. Jaunosios mokslininkės kėlė idėją, jog norint, kad teatras būtų aktualesnis reikia griauti metaforinės kalbos kultūrą. Kaip galimą alternatyvą įvardijo Oskaro Koršunovo spektaklį „P.S. byla O. K.“ bei paties režisieriaus siekį naikinti Tėvo, kaip galios struktūros ir santykio su juo įvaizdį. Skirtingi požiūriai į istoriją, nėra vienos ideologijos. Taip pat buvo pateikti ir kitokie teatre akcentuoti požiūriai į teatro istorijos problematiką. Iškeliama problema, jog kiekviename sezone klausinėjama, kas yra istorija, kokia ji, kokia buvo mūsų pozicija, tačiau bandymai ją atskleisti dažnai būna nesėkmingi.
Pristatymo išvada - Lietuvos teatras vis dar ieško nacionalinio tapatumo ženklų, nors jie mūsų realybei nebereikalingi.
Trumpametražinio filmo „Legenda dėžutėje“ peržiūra;
Režisieriaus Gilles Vuillard žinutė žiūrovams:
„Čia nebuvo ieškojimų ar eksperimentų, idėja – filmuoti tai, kas vyksta, sekti gyvenimą kaip įvykių ir emocijų tekėjimą. „Pasamonė struktūrizuota kaip kalba” sako Jacques Lacan, ir ji turi kalbėti be suvažymų. Abstraktūs elementai – kaip ne eksperimentinės, antikonformistinės patirties formos. Jei yra užkariaujama teritorija, tai lyg dūmų rūšis, kaip upės rūkas, kai labai šalta. Kai pakyla saulė – rūkas dingsta proto viduje. Paslapčiai svarbu nuolat perbraižyti savo kontūrus, jos ribojimai keičiasi, jos lygumos keičiasi, ir jos upės keičia savo vietas, formas ir funkcijas. Šio pasaulio realijos per tikros, kad priimti jas per daug rimtai. Svarbu išdrįsti pasakyti „ne“, atsisakyti netikrų institucijų, priimti minčių pokyčius kurie vyksta kas 10 sekundžių.“
Pasibaigus konferencijos organizavimo rūpesčiams, jaunieji renginio organziatoriai gali atsikvėpti ir pasidžiaugti, kad konferencija įvyko sklandžiai ir tuo pačiu įvertinti tai, kas jiems teikė didžiausią malonumą bei kėlė sunkumus. Menų fakulteto studentai juokauja, kad maloniausia buvo stebėti jau vykstantį renginį ir mėgautis šilta kava. Pasak jų, nors rezultatas atperka rūpesčius, vis dėlto, kaip didžiausią sunkumą su kuriuo jiems teko susiduti įvardija – konferencijos pranešėjų paiešką ir jų stokos keliamą destrukciją. Vis dėlto, su sunkumais susidorota, optimistiškai nusiteikę studentai patirtį, net ir neigiamą, vertina kaip naudingą meno projektų organizavimo dalį, vertina galimybę pagilinti savo žinias sustiprinti bendravimą su kolegomis ir praplėsti bendraminčių ratą.
Apžvalgą parengė ir renginį fotografavo:
Paulina Vaitkevičiūtė, Renata Bartusevičiūtė Mackevičienė, Justina Kiuršinaitė, Gabija Kušleikaitė, Kamilė Skabeikytė
