Birštono
MEDINĖS ARCHITEKTŪROS
DUOMENŲ BAZĖ

Paieškoti detaliau

Birštono medinės architektūros maršrutas

Birštonas - vienas seniausių Lietuvos balneologinių kurortų. Miestas ėmė garsėti XIX a. viduryje, kai čia randamas mineralinis vanduo pradėtas naudoti gydymui. Birštonas labai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu. Daug kurorto pastatų apgriauti, sugadintos interjero ir eksterjero detalės arba jų visai neliko (pavyzdžiui, langų, durų). Tarpukariu Birštoną modernizuoti ėmėsi Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugija. Tuo metu sutvarkytas miesto parkas, mineralinio vandens rezervuarai, suplanuota centrinė aikštė. Kilo ir nauji kurorto pastatai - vilos, sanatorijos, pastatytas medinis miesto kurhauzas (vėliau perstatytas), kurorto valdybos namas, įdomios architektūros, medinis girininko A. Katelės vasarnamis - dabartinis Birštono muziejus ir kt. Vis dar išlikę mediniai Birštono pastatai palaiko miesto charakterį, prisideda prie visos Lietuvos medinio architektūros paveldo įvairovės.

Birštono medinės architektūros maršrutas



Birštonas - vienas seniausių Lietuvos balneologinių kurortų. Miestas ėmė garsėti XIX a. viduryje, kai čia randamas  mineralinis vanduo pradėtas naudoti gydymui. 1854 m. Rusijos vidaus reikalų ministras leido steigti Birštono kurortą. Po metų pastatyta pirmoji gydykla, o iki pirmojo pasaulinio karo čia jau veikė 72 vonios, pastatyti 3 viešbučiai. XIX a. pabaigoje pastatytas medinis senosios klebonijos namas (Birutės g. 10) - dabar Birštono sakralinis muziejus.

Miestas labai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu. Daug kurorto pastatų apgriauti, sugadintos interjero ir eksterjero detalės arba jų visai neliko (pavyzdžiui, langų, durų). Tarpukariu Birštoną modernizuoti ėmėsi Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugija. Tuo metu sutvarkytas miesto parkas, mineralinio vandens rezervuarai, suplanuota centrinė aikštė. Kilo ir nauji kurorto pastatai - vilos, sanatorijos. Kaip teigia architektūros istorikė Morta Baužienė: "Naujai suplanuotoje vasarvietėje augo privačios vilos. Daugybę jų suprojektavo Alytaus miesto inžinierius Vytautas Trečiokas (1935–1944), vieną kitą projektą parengė Juozas Dragašius. Tai dažniausiai buvo liaudiško silueto, mediniai vieno aukšto su mansarda namai lentelėmis apkaltais fasadais." Kurortą puošė mineralinio vandens šaltiniai, apdengti mediniais stogeliais su etninei architektūrai būdingais ornamentais.

Būtent tarpukariu pastatytas vienas svarbiausių kurorto pastatų - medinis kurhauzas. Pirmasis toks pastatas minimas dar 1855 m. poeto Vladislovo Sirokomlės užrašuose. Pirmo pasaulinio karo metu statinys nukentėjo, ne kartą tvarkytas, bet galiausiai nugriautas.  1931 m. parengtas Romano Steikūno projektas, pagal kurį pradėta naujo kurhauzo statyba. Tai buvo daugiausiai koncertams, pramogoms skirtas statinys. Nors žymioji Birštono svetainė išliko iki šių dienų, tai nėra 1931 m. suprojektuotas pastatas. Baigiantis antram pasauliniam karui kurhauzas nukentėjo nuo gaisro ir apie 1960 m. buvo dar kartą atstatytas.

Kitas žymus tarpukariu statytas medinis kurorto pastatas - Birštono kurorto valdybos namas (B. Sruogos g. 4) - šiuo metu - Birštono turizmo informacijos centras. Įdomios architektūros, medinis girininko A. Katelės vasarnamis - dabartinis Birštono muziejus (Vytauto g. 9).

Sovietmečiu daug senųjų medinių pastatų pakeitė nauji. Dalį Nemuno pakrantės objektų teko iškelti dėl Kauno hidreoelektrinės statybos metu pakilusio upės vandens. Keletą XX a. prad. statytų gyvenamųjų medinių namų vis dar galima atrasti Birutės gatvėje, šalia J. Basanavičiaus aikštės. Tai vieno aukšto, pailgo plano, dvišlaičiais skardos stogais dengti namai. Tiesa, kai kurie jų smarkiai pertvarkyti.

Vis dar išlikę mediniai Birštono pastatai palaiko miesto charakterį, prisideda prie visos Lietuvos medinio architektūros paveldo įvairovės. 

Šaltiniai ir literatūra:

  1. Baužienė, M. Rekreacinio miesto savitumas (Birštono medinės architektūros atžvilgiu). Archiforma, 2012, nr. 1-2.
  2. Birštono turizmo informacijos centras. Istorija. Žiūrėta 2015-09-15. Prieiga per internetą: http://www.visitbirstonas.lt/istorija
  3. Birštono muziejaus informacija.



1
B. Sruogos g. 16

Architektūra. B. Sruogos ir Vilniaus g. sankryžoje esantis vieno aukšto su mansarda namas patraukia dėmesį laužytu mansardiniu skardos stogu su įgilintais stoglangiais. Plačią namo pastogę puošia drožinėti sijų galai. Stačiakampio plano pastato fasadas iš B. Sruogos gatvės pusės simetriškas su įstiklinta veranda centre ir langais šonuose. Šoniniai fasadai analogiški, su uždarais prieangiais. Prie fasadų šonų priglausti prieangiai yra įstiklinti, dengti dvišlaičiais skardos stogeliais su įėjimu centre. Namas apkaltas horizontaliai išdėstytomis lentelėmis. Sienų apkalai nudažyti žaliai, langus jungiančios horizontalios juostos, kerčių apkalai, langų ir durų apvadai – rudai.

Kultūrinė vertė. Tai sodybinis miestiečio namas iš dalies išsaugojęs autentišką vaizdą. Išlikęs pirminis tūris, mansardinis skardos stogas su įgilintais stoglangiais, autentiški apkalai.

2
B. Sruogos g. 4

Istorija. Birštono sanatorijos pastatų komplekso administracinį pastatą 1930 m. suprojektavo Romanas Steigūnas. Objektas buvo multifunkcinis: be pagrindinės, administracinės, paskirties čia taip pat veikė paštas ir pašto viršininko kontora bei gydytojo kabinetas su ambulatorija, o mansardoje buvo įrengti butai tarnautojams. 2006 m. pastatas įtrauktas į valstybės saugomų kultūros vertybių registrą. Renovuotas Žilvino Radvilavičiaus projektavimo biuro. Pastatą rekonstravus jame įsikūrė Birštono turizmo ir informacijos centras[1].

Architektūra. Statinys pasižymi originaliu tūriniu-erdviniu sprendimu, yra netaisyklingos „U“ raidės formos. Vieno aukšto su mansardomis pastatą sudaro trys tūriai: du stačiakampiai, į gatvę atsukti siauraisiais šonais, ir juos išilgai jungiantis žemesnis tūris. Daugiašlaitis stogas dengtas skarda, papuoštas kiaurapjūviu drožinėtomis vėjalentėmis ir plačiais mansardiniais stoglangiais. Pagrindinis pastato akcentas – gatvės fasade esanti ir pagrindinę įeigą ženklinanti plati, pusapskritė, atvira veranda. Rastinių namo sienų cokolinė dalis ir tarpaukščių juosta apkaltos vertikaliai, likusi sienų dalis – horizontaliomis lentelėmis. Skydų viršus apkaltas horizontaliai, apatinė dalis – eglutės ornamentu. Statiniui išraiškingumo suteikia baltai išryškinti smulkaus skaidymo langai, kerčių apkalai bei ištisinės, horizontaliai fasadus skaidančios tarpaukščių juostos. Fasadai nudažyti samanų spalva.

Vertė. Pastatas išsiskiria architektūrine verte. Tebeturi pirminį tūrį, stogo konstrukciją, fasadų architektūrinius sprendimus - pusapskrite verandą, apkalus, langų angas. 


[1] Baužienė, M. Rekreacinio miesto savitumas (Birštono medinės architektūros atžvilgiu). Archiforma, 2012, nr. 1-2, p. 37.

 



3
B. Sruogos g. 2

Istorija. Vienas ryškiausių Birštono simbolių - kurhauzas yra minimas nuo 1855 metų, kuomet savo užrašuose jį aprašė poetas Vladislovas Sirokomlė. Per Pirmąjį pasaulinį karą pastatas stipriai nukentėjo ir kurortas liko be svarbiausios pasilinksminimų vietos. Tad dar trečiajame dešimtmetyje kurhauzą suskubta remontuoti - pakeistas stogas, įrengta medinė scena, atlikti kiti būtiniausi darbai. Visgi atlikti pertvarkymai nepateisino lūkesčių ir visų pirma nepritraukė turistų, o dėl restorano veiklos netrūko nusiskundimų[1]. 1924 m. Birštonas atiteko Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijai ir buvo nuspręstą senąjį kurhauzą nugriauti, o jo vietoje pastatyti naują. Naujojo kurhauzo projektą 1931 m. parengė Romanas Steigūnas. Iš projektinių brėžinių matyti, kad tai buvo masyvus statinys sudarytas iš dviejų tūrių: ilgasis siauruoju galu buvo atgręžtas į gatvę, o prie jo, iš kiemo pusės, skersai prijungtas mažesnis korpusas. Bendras plano vaizdas priminė T raidę. Vieno aukšto pastatą vizualiai aukštino šoniniai bokšteliai sujungti mansardiniu aukštu, modernumo išorei teikė ištisinės vitrininių langų juostos. Pagrindines vidaus erdves jungė tik kolonos, iš gatvės pusės buvo įrengtas restoranas su bufetu, giliau pastate - erdvi koncertų salė. Per Antrąjį pasaulinį karą kurhauzas nukentėjo nuo gaisro, tačiau atstatytas tik apie 1960 m., neišsaugant vieningo pirminio vaizdo.

Architektūra. Pastatas vieno aukšto, netaisyklingo T raidės plano. Daugiašlaitis skardos stogas su tūriniu švieslangiu (bokšteliu) pagrindinio tūrio centre. B. Sruogos gatvės fasade suformuotas trapecijos formos portalas su apvadais, virš jo frizas su kvadratėlių dekoro lipdiniais. Tokia puošyba atkartota ir rytinio bei šiaurinio fasadų frizuose. Puošnumu išsiskiriantį rytinį fasadą  taip pat puošia ir dekoratyvūs kontraforsai. Prie  fasado šono prijungtas rizalitas dekoruotas stilizuotu augalinio ornamento frizu, portiką imituojančiais piliastrais. Rizalito ir šiaurinio fasado langus puošia tiesiniai sandrikai. Pastatas apkaltas horizontaliai, nudažytas žaliai, detalės išryškintos rudai[2].

Kultūrinė vertė. Pastate išlaikyta pirminė, pramoginė funkcija. Iš dalies išlikęs pirminis tūris, dalis dekoro elementų.


[2] Baužienė, M. Rekreacinio miesto savitumas (Birštono medinės architektūros pavyzdžiu). Archiforma, 2012, nr. 1-2 (50), p. 34.

 



 
4
Birutės g. 10

Istorija. Pastatas, kaip manoma, statytas XIX a. pab., o pirminė jo paskirtis – klebonija. Sovietiniais metais name gyveno privatūs asmenys. Atgavus nepriklausomybę senoji klebonija gražinta Birštono parapijai. 2000 m. objektas atvėrė duris kaip Birštono muziejaus padalinys – Sakralinio meno muziejus. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio muziejus Lietuvoje. Muziejuje pristatoma Birštono šv. Antano Paduviečio bažnyčios istorija, XIX a. lietuvių liaudies mažoji skulptūra, sakralinio meno eksponatai. Iki tol nenaudotame mansardiniame aukšte įrengtos šiuolaikiškos ekspozicijų salės. Svarbi muziejaus dalis yra ekspozicijos atspindinčios 1957 m. įvykius, kuomet senojoje klebonijoje arkivyskupas Teofilius Matulionis slapčia vyskupu įšventino Vincentą Sladkevičių.[1]

Architektūra. Klasicistinį dvarelį primenanti senoji klebonija 1999 m. renovuota, projekto autorė – Nijolė Švėgždienė[2]. Atliekant darbus buvo stengiamasi išsaugoti pirminę planinę struktūrą. Įrengiant mansardinį aukštą suprojektuoti stilistiškai derantys mediniai laiptai, išsaugoti sienieji mansardiniai švieslangiai. Atsižvelgus į pakitusią namo funkciją taip pat įrengti nauji stoglangiai. Ilgo stačiakampio plano senosios klebonijos fasadai restauruoti pagal tarpukario fotografijas[3]. Aukštas pusvalminis stogas uždengtas skarda, papuoštas kiaurapjūvių raštų vėjalentėmis. Tokio paties ornamento drožiniais dekoruoti ir verandų vienšlaičiai stogeliai bei namo pastogės. Pastatui dekoratyvumo taip pat suteikia ir išraiškingi kaminai. Visus keturius fasadus puošia plačios verandos su išraiškingo skaidymo langų rėmais. Verandos su dvivėrėmis, įstiklntomis durimis. Smulkaus skaidymo namo langai su įsprūdinėmis langinėmis. Fasadų cokolinė dalis apkalta vertikaliai, likusi dalis – horizontaliai. Pastatas nudažytas melsvai, akcentai išryškinti pilkai.

Kultūrinė vertė. Pastatas turi ne tik architektūrinę, bet ir memorialinę vertę –susijęs su arkivyskupu, kankiniu Teofiliu Matulioniu ir  kardinolu Vincentu Sladkevičiumi.




[1] Sakralinio muziejaus informacija. http://sakralinis.lt

[2] Baužienė, M. Rekreacinio miesto savitumas (Birštono medinės architektūros atžvilgiu). Archiforma, 2012, nr. 1-2, p. 37.

[3] Birštono sakralinis muziejus (išlikęs). http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/1636

 

 
5
Birutės g. 5

Architektūra. Namas vieno aukšto, ilgo stačiakampio plano, kompaktiško tūrio, į Birutės gatvę atgręžtas siauruoju fasadu. Dvišlaitis stogas dengtas skarda. Priekiniame (gatvės) fasade buvęs įėjimas užkaltas, galinio fasado centre – dvi durys. Dar du įėjimai šoniniame (kiemo) fasade. Namas ištisai apkaltas profiliuotomis lentelėmis sudėtomis horizontaliai, tik priekinio fasado apatinė dalis iki langų – vertikaliai. Pusė namo, nuo gatvės pusės, nudažyta geltonai, kita pusė palikta nedažyta.

Kultūrinė vertė. Tai tipinis XX a. sodybinis miestiečio namas. Išlikęs pirminis tūris, stogo danga, dalis kitų architektūrinių sprendimų.

6
Vytauto g. 9

Architektūra. Pastatas dviejų aukštų, ištęsto, netaisyklingo stačiakampio plano su 1976 m. statytu priestatu pietinėje dalyje ir rūsiu po dalimi namo. Vilai dinamiškumo teikia sudėtingos, laužytos formos skardos stogas su piramidinėmis smailėmis ties rizalitu ir centrine pastato dalimi, skirtingų formų ir dydžių langai. Pagrindiniame (rytų) fasade akcentuota plati, atvira veranda paremta medinėmis kolonomis ir papuošta dekoratyvia tvorele su kiaurapjūvių drožinių ornamentu. Tokio paties rašto tvorelės puošia ir antro aukšto atvirą galeriją esančią virš verandos, dešinėje fasado pusėje  esantį balkoną bei dar vieną balkoną įkomponuotą pietų fasado įgilintoje dalyje. Tiesa, kaip matyti iš archyvinių fotografijų, tvorelės neautentiškos, jų raštas yra šiek tiek pakitęs. Pastato pagrindinio įėjimo durys - dvivėrės su viršlangiu, įstiklintos balkonų durys su arkiniais viršlangiais. Vila pastatyta ant tinkuoto ir raudonai nudažyto pamato, sienos apkaltos profiliuotomis, horizontaliai išdėstytomis lentelėmis. Fasadai nudažyti šviesiai žaliai, langų ir durų apvadai, namų kampai, kolonos nudažytos kontrastinga, tačiau prie stogo dangos derančia  raudona spalva.

Istorija. 1932 m. vilą pasistatė Stakliškių girininkas Antanas Katelė ir ją nuomojo kurorte atostogaujantiems mokytojams. Po karo pastate įsikūrė ,,Tulpės" sanatorijos vasarnamis pavadinimu ,,Ramunė". 1966 m. atliktas kapitalinis remontas, vila pritaikyta Birštono muziejaus reikmėms. Muziejus pastate veikia iki šiol, jame pristatoma Birštono istorinė raida, veikia specialios ekspozicijos kalbininkui prof. Jonui Kazlauskui, dailininkui Nikodemui Silvanavičiui. 

Kultūrinė vertė. Pastatas turi architektūrinę vertę. Išsaugoti fasadų architektūriniai sprendimai, vieningas bendras vaizdas, iš dalies išlaikyta tūrinė erdvinė kompozicija.

7
Tylioji g. 12

Architektūra. Namas ilgo stačiakampio plano, vieno aukšto, dengtas dvišlaičiu šiferio stogu. Į Tyliąją gatvę atgręžtas siauruoju fasadu su veranda. Veranda įstiklinta smulkių kvadratėlių raštu suskaidytais langų rėmais, dvišlaitis verandos stogelis papuoštas vėjalentėmis, ornamentuotomis geometrinių raštų pjaustiniais su pragręžtomis skylutėmis. Vėjalenčių sudūrimas papuoštas statmenu lėkiu. Analogiška veranda puošia ir galinį fasadą, tik nežymiai skiriasi lėkio kiaurapjūvis ornamentas. Dar viena, platesnė veranda taip pat su vėjalentėmis, tik be lėkio priglausta prie rytinio fasado. Kiemo fasado pusėje prijungtas uždaras prieangis. Namas pastatytas ant betoninio pamato, iki langų apkaltas profiliuotomis lentelėmis vertikaliai, likusi dalis – horizontaliai. Puošniausiai apkaltas galinio fasado skydas: viršutinis skydo trikampis sukaltas eglutės rašto ornamentu ir dekoruotas eglutės formos medžio drožiniu, per vidurį keturkampis pastogės langas, o apatinė skydo dalis apkalta vertikaliai su tarpuose sukaltomis siauromis lentjuostėmis. Fasadai nudažyti dramblio kaulo spalva.

Kultūrinė vertė. Tai XX a. sodybinio tipo, miestiečio namo pavyzdys. Išlaikytas medžiagiškumas, pradinis tūris, langai, dekoro elementai.

8
Algirdo g. 27

Architektūra. Namas vieno aukšto su mansarda, stačiakampio plano, stogas dvišlaitis, dengtas šiuolaikine stogo danga. Stogą iš gatvės pusės pagyvina nedidelis mezoninas su dvišlaičiu stogeliu. Pietryčiu fasade – priestatas, virš jo balkonas, šiaurės vakarų fasade – plati, įstiklinta veranda su ažūriniais drožiniais. Virš verandos įrengtas dar vienas balkonas su medine tvorele. Pagrindinio fasado kairėje pusėje priglaustas trisienis rizalitas su durimis, virš jų – puošnus sandrikas. Namas gausiai dekoruotas kiaurapjūvio ornamento vėjalentėmis, karnizais, langai papuošti sudėtingo ornamento sandrikais, apylangėmis. Pastatas ištisai apkaltas profiliuotomis, horizontaliomis lentelėmis, nudažytas geltonai.

Kultūrinė vertė. Tai XX a. miestiečiui būdingo sodybinio namo pavyzdys. Iš dalies išlaikyta autentiška visuma ir atskiri elementai.